Archyvas

Archive for 2011 vasario

Centro baras

Pirmas įspūdis:

A: Kaip ir nebuvo tokio, nesugalvojom, kur eiti, ir va užsukom į Totorių gatvę.

M: Dažnai praeidavau pro “Centro barą“. Visada tuštokas. Mažai veiksmo. Kas ten per vieta buvo paslaptis.

Aplinka:

A: Totorių gatvė aišku vilioja visuomet, vakarais ypač. Centro baro aplinka išorėje – super liuks faina: tvorelė, ale žalumynai (šiltu metu turbūt idiliška romantika), laiptukai į ale rūselyje įsikūrusį barą, nuteikia jaukiai. Na, bet viduje jausmas tai lyg Tauragės priemesčio užeigėlėje, kaip prisiminėm su M, erdvės ne per labiausiai, daug medžio, mažai šviesos, groja radijas.

M: Atrodo, kad atėjome į provincijos užeigą. Viena padavėja/barmenė, mes – vieninteliai klientai, neįpareigojanti aplinka… Smagu 🙂

Aptarnavimas:

A: Padavėjos kaip padavėjos, bet netinka man jos ten – pagalvojau kažkaip, kad tokioj vietelėj galbūt labiau tiktų savitarna.

M: Atidirbo savo darbą, nieko išskirtinio. Tik nepatinka man, kai klausinėja po kiekvieno patiekalo, ar skanu buvo. Negi sakysi, kad neskanu…

Maistas:

A: Pietumis likau patenkintas. Pasirinkimas nemažas, trys sriubos ir net šeši antri. Pasiėmiau “Barbeque“ su sojų padažu, šviežių daržovių salotomis ir keptomis bulvėmis. Maistas skanus, bulvės tik sūrokos buvo (šį priekaištą dabar jau ir iš kitur girdėjau), sriuba atnešama ne lekštėse, o slojikėliuose ar kokiuose uždaromuose stikliniuose induose, kur laikomi būna, nežinau, cukrus gal, kas yra įdomu, bet nekažką, manau, nepatogu. Viso džiaugsmo kaina buvo 13,2 Lt, kas yra pusė velnio už pietus (3,7 už sriubą, 9,5 už antrą).

M: Pavalgėm sočiai. Tik va ta sriuba stiklainyje… Įdomu, kažkas naujo, tačiau nepraktiška. Valgiau šaltibarščius, kurie patys buvo labai geri, tačiau bulvės prie šaltibarščių – stipriai persūdytos. Antrą patiekalą paėmiau kepsnį, keptą brendžio padaže. Didelis ir skanus kepsnys! Sveikinimai man ta proga, kad pasisotinau už 14 Lt. Kainos manau didokos, kaip barui, esančiame rūsyje, niekuo neišsiskiriančiame Lietuvos provincijos mastu, grojančiame “M-1 plius“ radiją ir turinčiame tik vieną barmenę/padavėją…

Verdiktas:

A: Na, tiesą pasakius, noro užsukti dabar vien iš šiaip intereso nėra. Neužkabino. Prasukti gal ir galima, užkąst su draugeliais ar alaus įkabint, tačiau pačilint nekyla noras. Gal kai šilčiau, gražiau.

M: Gal įdomiau būtų kur užmiestyje tokio tipo bare pavalgyti, tačiau ne Vilniaus miesto centre.

Reklama

Orgazmus Lounge

Pirmas įspūdis

A: Nieko nebuvau girdėjęs apie šią vietelę, taigi ir nekėliau jokių lūkesčių. Aišku, pavadinimas iškart nuteikia suinteresuotai, o ir užėjus maloni nuostaba išlieka.

M: Kažkada praėjau pro šalį, pamačiau, kad yra dienos pietūs, atrodė, kad tai nestandartinė vieta, tai kodėl nepabandžius

Aplinka:

A: Ta nuostaba išlieka dėl pačios aplinkos ir vietos – beveik Gedimino prospekto galas, jauki gatvės atkarpa su kavinukėmis, šokoladinėmis ir vietelėmis užkąsti. Tiek iš išorės, tiek iš vidaus baras Orgazmus Lounge paliko labai gerą įspūdį – akiai maloniai įrengtas interjeras, patogios sofkutės prie langų įsirangymui (plg. People bare, padariau išvadą, sofkutės tinkamos nebent išsidrėbimui), telikai sienose su ramiais gamtos vaizdais, suderintos spalvos, nu tikras laundžas pačilinimui – harmonija tvyro ore, tik ir norisi ką nors atsivesti.

M: Be modernaus, tačiau jaukaus ir gana prabangaus interjero, labai smagi muzika. Tikra lounge muzika. Tiesiog gera bendrauti prie tokios muzikos. O padavėjos… mmm… smagu žiūrėti, kai personalas aprengtas tvarkinga ir išskirtine apranga. Moterys/merginos padavėjos su juodom suknelėm, baltom pėdkelnėm, juodais batukais, viršuj balti marškiniai ir raudonas kaklaraištis. Sexy, tačiau subtilu ir labai tvarkinga.

Aptarnavimas:

A: Kažkaip norisi pasakyti, kad nekrentantis į akis. Šaltas ir formalus, galbūt neutralus toks. Nežinau net, gal aplinka kompensuoja aptarnavimą, gal dėl mūsų pačių ūpo, aptarnavimas neįsiminė jokiu emociniu atspalviu, bent jau man. Na, bet kaip su M dažnai jau aptariame, kad jei nėra atgalinio ryšio iš vietos, kurioje tau pačiam norisi skleisti gerą ūpą, tai tas ūpas greitai išgaruoja ten.

M: Jau pietavau tris kartus. Personalo visada gana daug, gal todėl, kad pietavau visada šiek tiek po “pietų“ (12:00-13:00) meto. Kadangi klientų nedaug, personalo daug, tai vis kažką veikia, valosi, tvarkosi, kažką ruošiasi… Šiek tiek nejauku dėl to. Aptarnavimas puikus, tačiau, kaip A rašo, oficialus ir šaltas. Tiesiog gerai atidirbtas darbas, tačiau bendravimo, tikrojo bendravimo, todėl kad tiesiog turėti ryšį su klientu, nėra.

Maistas:

A: Patys sako, kad esą jie yra viena geriausių sushi/fushion virtuvių, su tokiu maistu nesu labai pažįstamas, bet likau patenkintas (cha, patenkintas). Jokio valgyklos įspūdžio. Jokio gailesčio paeksperementavus. Pasiėmėm dienos pietus už 14lt, į kuriuos belekiek visko įėjo, gurmanas M papasakos, ir kava su pietumis 1lt tik (nors ir nelabai kokia pagaminimo atžvilgiu buvo). Išėjau patenkintas, bet su sušiais turbūt taip jau yra (o gal ir ne), kad po geros valandos jau vėl norėjau valgyti.

M: Pakankamai daug ir labai skaniai. “Bento“ rinkinys (didesnis) – sriubytė, sushi ir karštas (14 Lt), mažesnis rinkynys (9Lt) yra tik sriuba ir sushi. Viskas labai skaniai ir gana įdomiai. Sushi visada padaro taip, kad greit vėl valgyt užsimanysi, tačiau maistas nėra tam, kad skrandis būtų pilnas. Maistas yra tam, kad turėtume energijos, tad nėra kuom per daug skųstis. Tačiau jausmas, kad rodos kątik valgei, o ir vėl nori, nėra smagus. Būtent šioje nuotraukoje sushi buvo daug. Kitus du kartus sushiai buvo mažesni arba jų mažiau. O japoniški ryžiai buvo visada. Turbūt kiekvieną dieną atsibostų…

Verdiktas:

A: Summa summarum, dienos pietų mieliau eičiau į People barą, bet čia norėčiau grįžti vakare kada ar/ir ką nors šiaip pasikviesti pabūti. Keista, bet būtent tas noras ateiti čia su kuom nors ir yra didžiausias pliusas. Gal pavadinime visgi ir glūdi paslaptis. A nice place to be.

M: Su A kalbėjom po pirmųjų pietų “Orgazmus Lounge“: šitaip pavalgius užsimanai orgazmo. Skanu, subtilu, jauku… Gera vieta papietauti su išskirtiniu žmogumi arba norint ką nors nustebinti išskirtine vieta. Tačiau kiekvieną dieną – ne man. Per daug neįprasta virtuvė bei šaltokas personalas.

Tribute to “Irmanto sriubos“

Tai yra specialus paminėjimas pamėgtos vietos, kuri šiandien užsidarė.

Pirmas įspūdis

A: Mane čia atsivedė M. Pirmas įspūdis buvo – nu ok, už sriubą mokėti 10 arba 14lt galiu sau leisti kartelį.

M: Pirmą kartą užsukau rugsėjo antroję pusėje, kai turėdamas svečią užsienietį pasiūliau pavalgyti sriubos. Taigi, užsukome. Ir kas ten iškart patiko… aptarnaujantis personalos. Dvi mergaitės ir pabendrauja, ir pajuokauja, ir puikiai savo darbą atlieka. Aplinka, sriuba, aptarnavimas: viskas kuo puikiausiai… Taip ir prasidėjo pastovus pusryčiavimas/pietavimas sriubytėse.

Aplinka

A: Atvirai pasakius, nors ir dauguma dieninių restoranų įrengti valgyklos tipo, neišvengsi to, taip ir Irmanto sriubytėse, tačiau jauku čia būti. Kartais su M užsibūdavom dar kokią valandą net pavalgę. Neišgersi čia alaus ar su draugais vakare neateisi, bet aplinka pavalgymui – pats tas.

M: Vieta gera, nes netoli gyvenu. Vidus jaukus. Muzika rami. Gali atsipalaiduoti, patogiai atsisėsti, pabendrauti arba tiesiog pabūti. Ko daugiau norėti?

Aptarnavimas

A: Gal iš dalies tai ir dėl aptarnavimo. Susibendravom su personalu, padavėjom ypač, kiekvienąsyk atėjus sriubytę pagardindavo koks juokelis ar small talk’as iš jų ar/ir mūsų pusės. Kartais netgi eidavom ne tiek gardžios sriubytės suvalgyti, kiek pačilinti su garantuotu geru ūpu.

M: Visada visur aptarnavimas turės didžiausią įtaka, kur pietauti, vakarieniauti, būti, chillin’ti, baliavoti, ūliavoti, tūsintis, gerti, valgyti, šokti, jeigu kiti faktoriai atitinka lūkesčius. Ne tiek pats aptarnavimas, tačiau bendraujantis, draugiškas personalas, kuris prideda didžiulę vertę, jeigu tu nori jaustis gerai ir jaukiai, nors ir pietautum, vakarieniautum, būtum, chillin’tum, baliavotum, ūliavotum, tūsintumeis, gertum, valgytum, šoktum. O ir personalo nedaug, ir jis pastovus, todėl visada atėjęs nerasi siurprizų.

Maistas

A: Pamėgau belekaip aš tas sriubytes po 10 ir 14lt, negaila būdavo nė kiek tų pinigų, – o ir netrūkdavo po tokių pietų daugiau nieko, sriubytė čia prisotinta, lyg būtų all-in pietūs. Kiekvieną dieną būdavo 4 sriubų pasirinkimas, visų neišragavau, bet kažkaip ir nesigailiu.

M: Kiekvieną dieną keturios skirtingos sriubos. Maža porcija, jei nesi labai išalkęs, arba jeigu esi A, į nuostolį įsirašys 10 Lt, didelė porcija, kurią kartais sunku įveikt, bet kurią dažniausiai valgau aš, – 14 lt nuostolio. Pora kartų esu užtaikęs ant nepavykusio “blyno“, tačiau “Irmanto sriubos“ retai kada nuvilia.

Verdiktas

A: Paradoksalu, bet šioje vietoje gimė mum mintis išmėginti dienos pietus kitose vietose, o dabar kai sriubytės užsidaro ir nebeturime, kur pastoviai lankytis, tai neturime ir kitos išeities, kaip tik ieškoti tos naujos vietos. Bent kartą per savaitę čia užsukdavau, užsukčiau ir vėl.

M: “Irmanto sriubos“ yra šio projekto įkvėpėjas. Liūdna, tačiau 2011 metų vasario 1 diena yra paskutinė sriubytėms. Išsikrausto. Ir dar neaišku kur. Gaila… Labai gaila… prarasti vietą, kuria niekad nenusivili, praleidi puikiai laiką, bei skaniai pavalgai. Bet kokiu atveju. Lauksim, kol jie kur nors atsidarys. O tada vėl bandysim 🙂